Test #1

“Tai, kas šiandien meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita” – šiuo sakiniu lankytojus pasitinka XII Baltijos trienalė. Įdomu, kad ši mintis Trienalėje skamba ne kartą ir ne vienomis lūpomis, o veikiau tampa leitmotyvu, giedamu choro, kurio įvaizdžiu mano vaizduotė pasirinko lipdukus sukurtus iš Maris Bišofs iliustracijos, matytus kone prieš metus vykusioje trienalės pilotinėje parodoje “Prototipai”. Vis dėlto, ištara, kuri tuo metu skambėjo kaip nusiteikimas, vilionė ar suokalbis dabar atsiskleidžia kaip santykis tiek su parodoje esančiais kūriniais, tiek su pasaulio dalykais. Šį trumpą tekstą reikėtų suvokti kaip mėginimą įsiklausyti į minėtojo sakinio intonaciją: ar tai perspėjimas, pažadas, patarlė?

Esu įsitikinęs, kad tai, kaip žmonės suvokia meno kūrinius laisvai koreliuoja su tuo, kaip jie mato patys save. Šis santykis, nors gali būti pavadintas įvairiai – skonis, interpretacija, vertimas ar patirtis, yra susijęs su atsakomybe. Kadaise Vilniaus gatvėmis vaikščiojęs Mikhailas Bakhtinas, pasak legendos įkvėptas miesto daugiakalbystės bei polifonijos, yra pasakęs, esą poetas turi atminti, jog už prastą kasdienybės prozą yra kalta jo poezija, tačiau už bevaisį meną atsakingas kiekvienas dėl nejautros ir nereiklumo savo kasdienybei. Išties, XII trienalė yra reflektyvi indeksu pasirinkdama daugiamatę Baltijos sąvoką: taki šio regiono istorija, prisodrinta permainų, komplikuotų identiteto paieškų, tampa derlingu dirvožemiu pokalbiams tarp kūrinių bei juos gaubiančios koncertų, paskaitų bei seminarų programos, kuriame persidengia socialinės, kultūrinės, politinės, geologinės ir kitos plotmės. Gal dėl šios priežasties, Akvilė Anglickaitė savo straipsnyje “7 meno dienose” siūlo į parodą žvelgti tarsi į organizmą, o ne į mechanizmą.

Šioje vietoje svarbus Baltijos paviljono atsiradimas Šiuolaikinio meno centro kulisuose, suteikiantis žvilgsnį “iš viršaus” į žemės gelmes, kurios yra takesnės ir nepastovesnės nei dažnai esame linkę tikėti. Žvelgdamas į laiko juostą ant lifto sienos gali netyčia pagalvoti, kad kažkur litosferoje, žemės plutos paviršiuje, egzistuoja dar vienas sluoksnis sudarytas vien iš kalbos nuotrupų. Pastarasis, suprantama, susideda iš lūkesčių, buities, verčių, tikėjimo verpetų, kurie atsiskleidžia ir kituose kūriniuose. Pavyzdžiui, Vitalijaus Strigunkovo “Laukimas” šią kalbos plotmę atskleidžia būtent žodžių trūkumu. Kita vertus, Antano Gerliko “Vientisas rūbas” audžia audinį iš rašto, besidriekiančio per keletą šimtmečių. Lietuviškas raštas yra neatsiejamas nuo krikščioniškos minties bei jos komplikuotos raidos mūsų regione, tačiau išmargintas augalų motyvais šventiko rūbas, už kadro liekančiais traškesiais, bildesiais bei murmesiais kalba apie gyvą demonišką panteistinį palikimą. Taigi, žodis “Baltija” čia nurodo į daugialypę erdvės ir laiko topografiją, kuomet daugelis skirtingų dabarties praeičių veda į galybę ateities modusų, t.y. tai, ką Eglė Rindzevičiūtė straipsnyje “Ateities kilpos”, atlikusiame savotiško įvado funkciją, įvardino daugiaateitiškumu. Visų pirma tai atsiskleidžia ekspozicijos landšafte, kuriame prieš didžiulį veidrodį atsispindi praėjusiųjų Šiuolaikinio meno centro parodų nuotrupos, medžiagos, kurios tarsi taip ir neišdegtas molis kiekvienąkart turi išrasti tiek save tiek erdvę, kurioje atsiranda, naujai. Regis, šis Andreas Angelidakio sumanymas žymi XII Baltijos trienalei būdingą takoskyrą tarp atminties ir lūkesčio.

Ateities lūkestis ilgą laiką (ypač XX a. pradžioje) buvo viena svarbiausių viešųjų meno funkcijų. Vis dėlto, profesorius Šliogeris yra išdėstęs mintį esą XXI amžiuje menininkas kaip figūra yra nereikalinga, kadangi “technologinis pasaulis realizuoja visa tai, ko menininkas siekia”. Ne paslaptis, jog technologija veikia estetinėje plotmėje – aplink šį pažadą klesti ištisos industrijos. Būtent šiame kontekste matau Dariaus Mikšio bei Nick Bastis kūrinį Kickstarter (Augmented Sound), kuris satyriškai nurodydamas į Silikono slėnio sintaksę pašiepia vaizduotės industrializaciją bei empowerment etiką. Kaip absurdiškos mobiliesiems telefonams skirtos programėlės finansavimo kampanija XII Baltijos trienalėje virsta rūku ir (prisiminus 2007 m. filmą The Mist) kokios pabaisos jame slypi?

Kita vertus, Gedimino ir Nomedos Urbonų “Psichotropinio namo” pavilijono atsiradimas yra be galo svarbus XII Baltijos trienalei, kadangi kartu su savimi atneša didžiulę žinių bazę, sukauptą po “Zooetikos” skėčiu. Antropocena, mūsų žemės rutulio geologinis laikotarpis reikalauja iš naujo permąstyti pamatines pasaulėvaizdžio skirtis, tokias kaip gamta ir kultūra ar mirtis ir technologija, o kadaise žmogaus duotas pažadas “nugalėti gamtą” čia stojasi prieš veidrodį, kur pasirodo, kad galynėtis galime tik patys su savimi. Taigi, reikšmės struktūros, kadaise saugojusios ir maitinusios žmogiškumo, gyvūniškumo, gamtiškumo, pasaulietiškumo sampratas ima barškėti ir griūti, o tuo tarpu mums reikia naujo pažado.

Robertas Narkus kalba apie kontroliuotų sutapimų serijas – aplinkybių vadybą sutapimų ekonomijoje, kuri, mano akimis veikia labai panašiai kaip malware robotai internete. Šokinėdami nuo svetainės prie svetainės jie prasiskverbia į visas vietas, neapsaugotas captcha (Completely Automatic Public Turing Test to Tell Computers and Humans Apart) kodo. Turėdami griežtą veikimo metodologiją (sąlygoti logaritmų), jie generuoja atsitiktinį turinį: nuorodų bei raidžių kratinius, kurie savo grafine forma primena žmonių rašytas žinutes. Taip fanta, pakeitusi aliejų, virdama distiliuoja savo trūkstamą pavadinimo dalį fantasie, eksperimentinės inžinerijos stovykloje drone’ai matuojasi naujus, pirmojo asmens rūbus, o TNRLRNT tarpsta virtualioje realybėje.

Koks mūsų santykis su šiais lūkesčiais, ateitimis, galimybėmis? Kokio žinojimo galime tikėtis iš šių kūrinių? Žvelgdamas į Erki Kasemets “Structor – 5”, skirtingų žmonių ant kortelių ir storesnių žurnalų puslapių iš vienodų geometrinių figūrų sukurtus raštus, prisiminiau skaičių π. Būdamas iracionalus, šis skaičius po kablelio turi begalę skaitmenų, kurių nevienija joks pasikartojimo ritmas. Galingi kompiuteriai metų metus šiuos skaitmenis skaičiuoja iš pradžių tūkstančiais, milijonais, galiausiai trilijonais, tačiau galo tam nematyti. Vis dėlto, jei šis skaičius išties yra toks begalinis, tokiu atveju šioje sekoje taip pat glūdi ir pavyzdžiui, visos įmanomos binarinio kodo kombinacijos, taigi ir visa informacija, kurią kada nors galėtų perskaityti mašina. Ši prielaida byloja, jog jei turėtume pakankamai galingą superkompiuterį, jis galėtų perskaityti šį binarinį kodą ir atlikti informacijos vertimą – nuo mūsų proanūkių vardų iki priešistorinio mamuto DNR sekos. Tačiau mes tokio galingo kompiuterio neturime ir, kažin ar turėsime, tad kodėl šis skaičius mums vis dar įdomus? Dėl galimybės žinoti, dėl to, kad informacija šiame skaičiuje glūdi potencialiai. Galbūt apie tai kalba ir Ola Vasiljeva savo piešiniais iš kreidos ir dulkių ant mokyklinių lentų? Galbūt netgi tai, kas neįsitenka įprastose ženklinimo sistemose, gyvųjų ir dirbtinių kalbų sintaksėse gali būti pavadinti žinojimu?

XII Baltijos trienalėje akivaizdu, kad keičiasi galimos ateitys, tačiau ir mūsų lūkestis šioms ateitims. Keturvėjininkai yra kalbėję, jog /Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu/, tuo tarpu mes atsakome, jog tai, kas šiandien yra meno kūrinys, rytoj gali būti kažkas kita.